Dideles aukštapelkės viduryje telkšo gūdus ežerėlis. Aplink jį liumpsi, žolių ir samanų pluta. Atrodo, kad žengus žingsnį prasivers akivaras ir įtrauks į rudą burbuliuojančią gelmę. Pelkių ežero dugno nematyti. Jo vanduo atrodo juodas lyg derva, nes dugne sluoksnis durpėto dumblo. Žmonės neretai tokius ežerus vadina bedugniais, nes negali ežero gelmės išmatuoti. Smeigi ilgą kartį, o ji vis sminga ir sminga į  skystą dumblą. Labai giliai yra tikras dugnas, net smėlėtas. Tai tikrasis poledynmečio ežero dugnas. Ežerui uždurpėtus, užpelkėjus liko tik jo „akis“ – mažas ežerėlis. Jame dažnai negali augti  jokie stambesni augalai, nabent vandens lelijos. Jeigu žiūrėsime į ežere nuskendusį baltą popieriaus lapą, tai jis atrodys rudas, nes rudas yra ežere vanduo. Pasėmus ežero vandens, jis atrodys gelsvas. Tai todėl, kad vanduo į ežerą suplūsta iš aplinkinio durpyno. Durpyno vanduo rudas nuo durpių. Dar viena šio ežero savybė – jis minkštas, neturintis kalkių priemaišų. Vanduo, kurį mes geriame, yra kietas su kalkių priemaišomis. Šulinių vandenyje visada būna nedidelis kiekis ištirpusių kalkių. Požeminiai vandenys tirpina kalkes iš dirvos. Kalkių yra daugumos mūsų ežerų vandenyje. Pelkių ežero durpingas storas dumblo sluoksnis neleidžia vandeniui išplauti kalkių iš smėlio dugno. Supančiame ežerą durpyne kalkių taip pat nėra. Tai, kad pelkių ežero vanduo rūgštus, kad jame nėra kalkių ir kitų ir dirvos išplaunamų medžiagų, svarbu kiek augalams, tiek gyvūnams. Taip ir pelkių ežero augaliukai skursta, negaudami maisto medžiagų. Skurdi ir drungna, ir vandens augalija, todėl negausu ir ja mintančių gyvūnėlių. Šis mažas ežerėlis. Praeis kiek laiko, ir jis išnyks, nes kasmet susikaupia vis daugiau ir daugiau dumblo.