Užnemunės (Suvalkijos) ir Mažosios Lietuvos etnografinių sričių susidarymo ištakos- 15-16 a. Lietuvos gyventojų migracija į anksčiau jotvingių ir skalvių gyventas Lietuvos ir Prūsijos pasienio žemes, ištuštėjusias 13-14 a. kovą su kryžiuočiais laikotarpiu. Dykromis tapusiose teritorijose vietiniai gyventojai- jotvingių ir skalvių palikuonys- galbūt ir nebuvo visiškai išnykę, tačiau daug jų būti taip pat negalėjo. Tad žemdirbystei tinkamos žemės buvo į valias. Į Užnemunę žmonės kėlėsi tiek iš Pietryčių Lietuvos, tiek iš Aukštaitijos ir Žemaitijos. Gyventojams pamažu maišantis, klostėsi savita etnografinė sritis, turinti ir rytų, ir vakarų lietuviams būdingų kultūros elementų, ir visiškai savitų etnografinių bruožų. 19 a. kultūrinį Užnemunės savitumą lėmė tiek ankstyvas baudžiavos panaikinimas, tiek jos geografinis artumas Prūsijos karalystei, iš kurios Lietuvos dvarus ir stipresnius valstiečių ūkius pasiekdavo įvairios technologinės ir kultūrinės naujovės. Užnemuniečių sodybos- vienkiemiai- moderniausiai suplanuoti. Suvalkijos gyventojų kalbos pagrindu susiformavo šių dienų bendrinė lietuvių kalba.