Tik nedidelė Mažosios Lietuvos etnografinės sritie dalis dabar priklauso Lietuvai. Galima būtų manyti, kad Nemuno žemupyje ir Kuršių marių pakrantėse- buvusiose skalvių ir iš dalies kuršių žemėse- nauja etnografinė kultūrinė sritis formavosi panašiai kaip Užnemunėje. Pirmajame tarpsnyje lietuvininkų apgyvendintas kraštas turėjo gan sparčiai plėstis pietvakarių kryptimi, kur ateiviai iš Vakarų Lietuvos laisvai maišėsi su senųjų vietos gyventojų- prūsų- palikuonimis. Kad ir kaip ten buvo, tačiau 17-18 a. rašytiniai šaltiniai liudija lietuvininkus gyvenus dideliuose Rytų Prūsijos plotuose.

Po 16-17 a. karų ir maro epidemijų lietuviškai kalbančių Rytų Prūsijos gyventojų gerokai sumažėjo. Dar labiau jų sumažėjo, kai Prūsijos valdžia pradėjo šių teritorijų kolonizavimą ir prievartinį gyventojų germanizavimą, bet dar 19 a. pab. Prūsijos karalystėje buvo daug lietuviškai kalbančių gyventojų. Taigi lietuvininkų kultūra susiformavo ateiviams iš Vakarų Lietuvos maišantis su vietinių gyventojų palikuonimis. Ilgainiui ji susipynė su kai kuriais vokiečių kultūros elementais. Iš kitų Lietuvos etnografinių sričių Mažoji Lietuva išsiskiria ypač archajiškais mediniais antkapiais paminklais, vadinamaisiais krikštais. Manoma, kad įmantrios jų formos siekia ikikrikščioniškosios baltų kultūros laidojimo tradicijas. Būdingas Kuršių nerijos žvejų kaimų bruožas- savita spalvinė gama ir namų kraigus puošiančios vėtrungės.