Nelengva apibūdinti ir Dzūkijos etnografinės srities susidarymo ypatumus. Galima spėti, kad pamatai etnografiniam Pietryčių Lietuvos savitumui buvo padėti gana anksti. Teoriškai jų ieškoti galima jau Nemuno baseino akmens amžiaus kultūrų palikime. Vėliau labiausiai į pietus ir į vakarus nutolusią šios teritorijos dalį turėjo veikti jotvingių gentys. Be to, dalis jotvingių į dešinįjį Nemuno krantą atsikėlė 13 a., gelbėdamiesi nuo niokojančių kryžiuočių antpuolių. Antra vertus, apie pačių jotvingių kultūrą žinoma pernelyg mažai, kad būtų galima pasakyti ką nors konkretaus apie jų įtaką vėlesnių laikų Pietryčių Lietuvos etnografinės srities kultūrai.

Tikėtina, kad Dzūkijos etninį savitumą lėmė ne tiek baltų genčių asimiliavimosi procesai, kiek savitos gamtinės sąlygos. Didžiulės girios ir nederlingos smėlėtos dirvos neskatino žemdirbystės raidos (čia ilgiausiai javų derlius buvo nuimamas pjautuvu), palaikė archajiškų miško verslų (drevinės bitininkystės ir pan.) gyvybingumą. Vargingos gyvenimo sąlygos vertė gyventojus ilgiau nei kur kitur Lietuvoje palaikyti bendruomeninei gyvensenai būdingas institucijas (pavyzdžiui, bendrą gyvulių ganymą).