Pasakojamosios tautosakos esminiai bruožai

Regioninė liaudies kūryba – dar labai menkai eksploatuota folkloristikos sritis, kuriai gražų postūmį davė Norbertas Vėlius savo studija „Senovės baltų pasaulėžiūra“. Čia įrodoma, kad Žemaitija, kaip Vakarų ir Vidurio Lietuvos tarpinė grandis, labiau susijusi su žemės ir požemio mitinėmis sferomis, linkusi kurti mįsles bei pasakojamąją tautosaką. Dainavimas esąs priešingas chtoninių būtybių (velnio, giltinės) prigimčiai. Taigi nors pirmieji lietuvių liaudies dainų rinkiniai parengti iš Vakarų Lietuvos ir Žemaitijos, tačiau šiems kraštams pirmiausia pripažįstama prigimtinė pasakojamosios tautosakos kūrimo ir sekimo galia.
Pasakojamoji tautosaka – tai proza, epiniai, neeiliuota kalba sekami kūriniai. Nors reikia pasakyti, kad toks apibūdinimas gana reliatyvus, mat yra ir epinių dainų, ir pasakų su eiliuotais intarpais arba net ištisai dainuojamų. Negana to, folkloristai atkreipė dėmesį į dvi pasakojamosios tautosakos rūšis: a) nepasakinę, kuri glaudžiai susijusi su pirmykščiais genčių tikėjimais, pateikiamais kaip faktais, kuriais reikia tikėti (mitologinės ir etiologinės sakmės, padavimai, legendos); b) pasakinę – kaip sąmoningą fantazavimą, poetinę išmonę, nors iš dalies taip pat nulemtą senosios mitinės pasaulėžiūros (visi pasakų žanrai).
 

Pasakojamosios tautosakos žanrai
•    Pasakos
o    Gyvūninės pasakos
o    Stebuklinės pasakos
o    Pasakos-legendos
o    Novelinės pasakos
o    Buitinės pasakos
o    Melų pasakos
o    Pasakos be galo
•    Pasakėčios
•    Sakmės
o    Etiologinės sakmės
o    Mitologinės sakmės
o    Padavimai
•    Pasakojimai
•    Anekdotai
•    Oracijos ir tostai
•    Patarlės ir priežodžiai
•    Mįslės
•    Užkalbėjimai
•    Maldelės
•    Būrimai
•    Tikėjimai
•    Keiksmai
•    Garsų pamėgdžiojimai
•    Greitakalbės
•    Skaičiuotės
•    Atvirkštinė kalba
•    Šūksniai
•    Erzinimai
•    Trumpieji pasakymai – parodijos