ILGĖS(Vėlinės)-Krinta pageltę lapai, šiurena rudens vėjuje šalnos pakąsta žolė. Su vis ilgėjančiomis naktimis, dar labiau atspindinčiomis rudeniško liūdesio nuotaiką, artėja Ilgės.
        Įsiklausykite į žodžio Ilgės skambesį, ir jame pajusite rudenišką liūdesį bei mirties nuojautą, o kartu ir ilgesį. Ilgių pavadinime slypi giliausia šventės prasmė. Vėlinėse liūdesys yra natūralus. Rudens metas ir mirusiųjų prisiminimas žmogaus sielą savaime nuteikia liūdesiui.
        Rudens ir prisiminimų apie artimųjų netektį liūdesyje turėtume pajusti savyje ilgesį kažko labai tolimo, bet iki širdies skausmo artimo. Tai-žmogaus versmės- Amžinosios Tėvynės ilgesys.
        Vaišės rudens šventėse būdavo gausios.  J.Dlugošas XV a. rašė apie rudens šventes Lietuvoje, iškilmingai švęstas miškeliuose spalio pradžioje, nuėmus derlių. Į jas susirinkdavo visos apylinkės žmonės, atsinešdavo valgio ir gėrimo. Jie pokyliaudavo kelias dienas. Kiekvienas prie savo ugniavietės aukodavo dievams, o ypač dievui Perkūnui, tikėdamiesi malonių ir pastiprinimų mirusiųjų vėlėms.