KALĖDA(Kalėdos)-Nuplėšė vėjas paskutinį lapą, žemę sustingdė gruodas. Adventas. Tai pats tamsiausias laikotarpis , netikrumo ir laukimo metas: artėja šiųmečio pasaulio pabaiga. Visi prisimename, kad  kūčių naktis ilgiausia, gamta labai nuvargusi , o žmogus tuomet dažniausiai pamirštamas.
        Netikrumo ir laukimo metas-Adventas nuteikia budėjimui ir vilčiai. Advento sekmadieniais, -prisimena M. Katkus,- trečią valanda ryto visus žadindamas kaimo gatve praeidavo būgnininkas. Kas tilpdavo į roges, važiuodavo į bažnyčią. Likusieji susirinkdavo didžiausioje kaimo troboje maldai ir giedojimui Rinkdavosi ir vaikai. Taip, palaikant ar žadinant viltį, visi budėdavo, laukdami Kalėdų.
Ruošiantis Kūčioms ypač padirbėti turi žmogaus kojos. Reikia apeiti visus  artimesnius bei tolimesnius kaimynus, gimines atiduoti skolas ir visų atsiprašyti: „Atleidžiu. Ir tu man atleisk, kad ramiai galėtume švęsti Kalėdas “. Švarinamas ir kūnas. Prausiamasi ir maudomasi iškūrentoje pirtyje.
        Dangaus skliaute sužibo pirmosios žvaigždės. Pasiruošę , skaistūs dvasia ir kūnu, visi renkasi prie Kučių stalo. Kūčių vakaras- šeimos šventė. Visi turi būti namuose. „Keliai tušti, niekas nei eina, nei važiuoja. Kas gali būti neparvažiavęs kūčių laiku? Net vagis nakties mėgėjas , tą naktį esti namuose- ir jį apsiaučia kūčių ramumas“(M.Katkus).  
        Valgomas avižinis ir spanguolinis kisielius, barščiai, kopūstai su grybais, žuvis, žuvienė. Būna ir saldžių valgių - obuolių, riešutų, kad visą metą gyvenimas būtų saldus. Daromi kūčiukai (prėskučiai, sližikai) su aguonų pienu. Nei pieniškų, nei mėsiškų valgių nevalgė. Kūčioms gamina 9, 12 patiekalų.
        Šeima prie stalo sėda. suspindus Vakarinei  žvaigždei. Visi atsistoja, o  šeimininkas ar vyresnis taria šventus žodžius, laužia ir dalina "kūčių duoną".  Visi geria iš vieno indo apeigų alaus. Žemynėliaunama ir palabinama. Kūčia - tai svarbiausias šventos vakarienės valgis, skirtas ir protėvių vėlėms. Ji padaryta iš šutintų ar padaigintų kviečių, miežių, rugių, žirnių, pupų. O taip pat iš riešutų, aguonų, kanapių. Visa tai sumaišyta su miešimu (medumi saldintu  vandeniu).  Indas su kūčia eina aplink stalą, visi jos ragauja, obuolį, riešutą valgydami, kad ateinantys metai būtų turtingi ir vaisingi.
        Kaime "kūčių duona" buvo nešama taip: šeimininkas su duona apeina namą tris kartus ir beldžiasi į duris. - Kas čia eina? - Čia prašos ponas Dievas su kūčele. Tuomet eina vidun. Taip buvo kviečiamas Protėvis prie kūčių stalo.
        Stengiamasi kad visą kalėdinį metą namuose būtų kuo daugiau šviesos. Uždegami žibintai, žvakės. Tačiau svarbiausia - šventinė ugnis. Kūčių  vakare uždegama graudulinė žvakė, židinyje užkuriama beržinė pintis ar kelmas, pliauska, kurie turėjo visą laiką degti. Per šventvakarius negalima gesinti jokios ugnies.
        Kūčių vakarą kreipiamasi į žemės, požemio ir vėlių dievybes. M.Pretorius XVIIa rašė, jog Kūčių vakarą buvo atliekama tokia apeiga: Šeimininkas klupsčias pripildydavo 3 šventinius kaušelius alaus ir paleisdavo visiems ratu. Paskui ėmė į rankas kepalėli duonos ir pridėjęs prie žemės meldėsi - "Žemėpati, tu duodi mums tokią gerą duoną, dėkojame Tau už tai, padėk, kad mes Tavo laiminami dirbtume dirvas ir kad Žemynėlės pagalba vis daugiau Tavo dovanų gautume." Po to pakėlęs duoną į viršų, sakė: - "Dieve, pasotink mus".
        Žemynėlę taip gerbė nugerdami kiek alaus ir nuliedami ant žemės: - "Žemynėle, žiedkele, pakylėk mūsų rankų darbus".
        Iki kalėdų negalima buvo kirsti medžių. O jeigu kas išdrįsdavo taip daryti, tai miške pasirodydavusi žila moteriškė ir gailiai dejuodavo (Kaltinėnų apyl.). Tokios nukirstos malkos gali uždegti sodybą, be to neduoda ramybės numirėliai. Čia pasireiškia gili pagarba pirminiam gyvybės pajudėjimui, naujos gyvybės užuomazgai Kalėdų išvakarėse.
        Kūčių dieną vengdavo užrūstinti Perkūną - nemaldavo girnomis, neskaldydavo malkų. Valgant kūčias reikia paminėti gyvatę, tada visus metus būsi saugus. Vasarą miške būnant reikia prisiminti kokią savaitės dieną buvusios kūčios, tuomet gyvatės nepuls.